2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Seimo Pirmininko pavaduotojos I. Degutienės kalba tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra daugiatautėje Prūsijos visuomenėje“, skirtoje K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms

Gerbiami konferencijos dalyviai ir svečiai, 

visi puikiai žinome žodžius iš Kristijono Donelaičio poemos „Metai“: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos trūsus pargriaudama juokės.“ Taip prasideda dalis, kurioje aprašomos būrų pavasario linksmybės. Saulė, žadinanti gamtą, įveikianti įšalą, kviečianti po žiemos sąstingio nubusti ne tik žvėris, tačiau ir būrus, kurių jau laukia ne tik linksmybės, bet ir darbai. Tačiau juk svietą žadinančia saule galima laikyti ir patį Kristijoną Donelaitį, kuris savo žodžiu tirpdė tą įšalą, kuris buvo sukaustęs lietuvių kalbą. 

„Metai“ yra unikalus kūrinys keliomis prasmėmis. Visų pirma, tai yra parodymas, kad lietuvių kalba, ta kalba, kuri taip dažnai buvo nuvertinama, laikoma valstiečių šnekta, neverta aukštesnio luomo žmogui, yra tinkama literatūrai, tinkama grožiui kurti. Tai yra paskatinimas nebijoti kurti, ieškoti savąja kalba, sulaužyti barjerus, laikančius šią kalbą visuomeninio gyvenimo paribyje. 

Kita vertus, „Metai“ yra išskirtinis kūrinys ir tuo atžvilgiu, kad į autoriaus regos lauką patenka būrai, paprasti valstiečiai. Vaizduojama ne diduomenė, o paprastas žmogus ir jo gyvenimo ciklas, glaudžiai susijęs su gamtos ritmu. Valstiečio gyvenimas taip pat gali būti įdomus, vertas dėmesio ir rašytojo kūrybinės energijos. Galbūt šiandien mes apie tai nesusimąstome, tačiau K. Donelaitis savo kūriniu tarsi ragina mus visus patirti, kokia poetiška, graži yra ne tik to laiko būrų, tačiau ir mūsų pačių kasdienybė su savo darbais, džiaugsmais, rūpesčiais, linksmybėmis. 

Be to, „Metus“ galime suvokti ir kaip edukacinį, švietėjišką kūrinį, kurį į rankas paėmę būrai savo gimtąja kalba galėtų iš šalies pažvelgti į savo pačių kasdienybę, kurioje netrūksta ne tik dorybių, tačiau ir aplaidumo, ištižimo, tingumo. Nedera pamiršti, kad K. Donelaitis buvo dvasininkas, tad jo kūrinys šia prasme yra glaudžiai susijęs su jo pašaukimu tarnauti žmonėms juos ugdant. 

Gerbiami konferencijos dalyviai, šio renginio pavadinimas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad Kristijono Donelaičio kūrinys gimė daugiatautėje Prūsijos visuomenėje. Žvelgdama į šį pavadinimą, susimąstau apie tikrąją daugiakultūriškumo esmę. Esmę, kuri byloja ne apie suvienodėjimą, savasties atsisakymą, tačiau apie savo tradicijų, papročių, kalbos puoselėjimą, praturtinantį kraštą, regioną, Europą. Šis puoselėjimas nereiškia uždarumo, atsiribojimo nuo kitų. Priešingai, tik per santykį su kitu mes galime atskleisti savo unikalumą, tik būdami santykyje galime vieni iš kitų mokytis, keistis ir taip turtėti. Tokio daugiakultūriškumo, paremto santarve, tarpusavio pagarba, labai reikia šiandieninei Lietuvai, mūsų dienų Europai. 

Kiekviena kultūra, kiekviena kalba yra didžiulis neįkainojamas turtas. Tačiau, žvelgdami į istoriją, regime, kiek daug tautų nustojo gyvuoti, kiek daug kalbų nutilo amžiams, nes buvo pamirštos. Visa tai moko mus, kad tautos ir jos kalbos gyvasčiai puoselėti yra reikalingi pasišventę žmonės. Tokie žmonės, koks buvo Kristijonas Donelaitis. 

Gerbiami dalyviai ir svečiai, linkiu Jums prasmingų, naujus akiračius atveriančių ir praturtinančių diskusijų“. 


Vincė Vaidevutė Margevičienė,
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė